Pereiti prie turinio

Todėl egzilio reikšmę nusakanti poezija tampa svarbi visiems. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios legaliai veikė Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas, rengęs išvykas į XIX a. Kitame ciklo etape kraujo tėkmės greitis tampa esminis, nes išsiskyrusios riebalų rūgščių molekulės turi būti pristatytos į tolesnio jų virsmo vietą. Ryškiausi autoriai nustumiami į šalį. Devynetą mėnesių gyvenai atskirtas neįvykusio laiko.

Tai anaiptol nereiškia, kad toks intelektualus kritikas pretenduoja į tiesos monopolį. Literatūros lankuose buvo sveikinamos bet kurios meniškai vertingos iniciatyvos, kovota prieš mėginimus pajungti literatūrą kurios nors idėjos diktatui.

Taigi liberalais ir estetais nepatiklių oponentų apšaukti žemininkai-lankininkai kovojo prieš visokios rūšies totalitarizmą.

Fat Burning Ladder for Toned Thighs and Sculpted Abs

Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau. Literatūros lankams sustojus, estafetę perėmė liberaliosios krypties akademinis žurnalas Metmenys. Šio leidinio iniciatorius ir pirmasis redaktorius Vytautas Kavolis — intelektualiai formavosi jau emigracijoje, nuo m.

Pirmasis Metmenų numeris pasirodė m. Žurnale taip pat spausdinta originali išeivijos rašytojų, o po m. Metmenų, Akiračių numeriai slapta buvo gabenami į Lietuvą, dėl juose pasirodžiusių straipsnių vyko gyvos diskusijos.

Kita vertus, skaityti ir platinti tokią spaudą totalitarinės cenzūros sąlygomis buvo pavojinga, ji prilyginta antisovietinei propagandai. Katalikiškosios krypties kritikai būrėsi apie Aidų žurnalą, kuriame ir toliau ypač redaguojant Girniui ir Vaičiulaičiui buvo laikomasi aukštų meninės vertės standartų. Pastangas apmąstyti lietuvių literatūros klasiką rodė solidžiai parengti Kristijono Donelaičio ir Maironio jubiliejams skirti žurnalo numeriai.

Nuo m. Greta apžvalginio kolektyvinio veikalo Lietuvių li­ teratūra svetur, —, daug informacijos apie rašytojus ir knygas skelbė ir Bostone nuo m. Lietuvių rašytojų draugijos reikšmė nuo šeštojo dešimtmečio ėmė menkėti.

Ši organizacija apie save primindavo kasmet skirdama premijas už geriausias metų knygas nuo Būta ir kitų premijų, iš kurių itin išsiskyrė Vinco Krėvės literatūrinė premija, įteikinėta Monrealyje nuo m. Premijos dažnai pakurstydavo nesutarimus. Bene triukšmingiausia diskusija kilo, kai m. LRD premija nepaskirta vienam geriausių išeivijoje sukurtų romanų — Mariaus Katiliškio Miškais ateina ruduo. Tuomet labai paaštrėjo konfrontacija tarp žemininkų-lankininkų, palaikiusių Katiliškį, ir vyresniosios rašytojų kartos, ištikimos prieškario neoromantinėms tradicijoms.

Išeivijoje visą laiką buvo juntamas ideologinis susiskaidymas — greta katalikiškų ir tautininkų bei kitų daugiausiai prieškario politinių partijų tęstinumu besirūpinusių organizacijų bene veikliausi buvo liberalai santariečiai, rengę suvažiavimus Tabor Farm vietovėje Mičigano valstijoje. Čia kelis dešimt­ mečius rinkosi kūrybinis išeivijos elitas.

Dalyvių būryje buvo galima sutikti perspektyvų politiką Valdą Adamkų bei sparčiai garsėjantį poetą ir totalitarizmo kritiką Česlovą Milošą Czesław Miłosz. Buvo daug ginčijamasi dėl Vakaruose išleistos Milošo knygos Paverg­ tas protasįtaigiai atskleidusios komunizmo prigimtį. Santariečiai išreiškė solidarumą ne tik su ųjų Vengrijos sukilėliais, bet ir su kylančiais protesto sąjūdžiais JAV: kovotojais prieš karą Vietname, rasinės diskriminacijos priešininkais, kolonijinių valstybių tautinio apsisprendimo šalininkais.

Šeštajame dešimtmetyje buvo parašyti svarbiausi pokario išeivijos romanai: greta Katiliškio tradicinį lietuvišką kaimą įamžinusios Užuovėjos ir tragiškos istorijos Miškais ateina ruduo pirmiausia minėtina Antano Škėmos Balta drobulė ir Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai Pūkelevičiūtė — — plataus kūrybinio diapazono rašytoja, debiutavusi gaivališkai drąsių eilėraščių rinkiniu Metūgėsvėliau rašė vyrų lieknėjimo klubas nuotaikomis pulsuojančią autobiografinę prozą, vaidino išeivijos riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho scenose.

Rašytojai rėmėsi ne tik klasikinio realizmo tradicija, bet vis drąsiau eksperimentavo griebdamiesi naujų išraiškos priemonių, nusižiūrėtų iš maištingos Vakarų literatūros — Ernesto Hemingvėjaus Ernest Hemingway reportažinio stiliaus prozos, spontaniškos, laisvą džiazo ritmą mėgdžiojančios bytnikų kūrybos. Vyresnieji literatai užsiėmė atsiminimų ir dienoraščių rašymu, bandydami įprasminti praeitin nužengusią epochą ypač išskir- Modernioji XX a.

Dieta ir kūno rengyba Bet kuris kūno rengybos klubo treneris ar mitybos specialistas, paklaustas, kaip pašalinti vyro šonus, atsakys, kad tokiu atveju reikės išsamaus problemos sprendimo. Jei riebalų raukšlių atsiradimo šonuose priežastis buvo netinkama mityba ir fizinio aktyvumo stoka, tuomet verta pakoreguoti baltymų, riebalų ir angliavandenių suvartojimą, kartu atlikti jėgos ir aerobikos pratimus vaikščioti, plaukti, bėgti, aktyvūs žaidimai gryname ore. Mes apie tai kalbėsime išsamiai. Beje, mitybos trūkumai nuolat dauginami valgant. Jūs esate kūnas, kuris jus alins, kol negaus žaliavų, reikalingų jums atstatyti.

Išlaisvėjo ir vakarietišką stilistiką perėmė dramaturgija — Škėma, Landsbergis ir Kostas Ostrauskas į sceną perkėlė pokario kartą graužiantį egzistencijos absurdą, jų dramos idėjiškai giminingos panašiu laiku išgarsėjusioms Samjuelio Beketo Samuel BeckettEženo Jonesko Eugène Ionesco pjesėms.

Poezijoje greta jau išgarsėjusių žemininkų iškilo nužemintųjų, arba bežemių, karta. Daugiausia JAV didmiesčiuose brendę poetai liudijo vis gilėjančią egzodo traumą: juos žeidė jau ne prarastos tėvynės netektis, o netikėtos identiteto deformacijos, įtampa tarp bendruomenės puoselėjamų tradicijų, įsipareigojimo saviesiems ir jau nesvetimos amerikietiškos tikrovės. Kad ir kokia viliojanti būtų ta tikrovė, nė vienas jų netapo anglakalbiu rašytoju, neįstengė galutinai integruotis JAV kultūros scenoje kurioje nauji vardai šiaip jau pasitinkami geranoriškai.

Kai rašytojas kreipiasi tik į nedidelės diasporos atstovus, jo kūryboje neišvengiamos tampa susvetimėjimo, nesusikalbėjimo, nusivylimo kalba temos. Neatsitiktinai poezijoje vis platesnės tapo nesvetingos, bevardės, nusiaubtos bad­mečio, niekam nepriklausančios teritorijos plg. Liūnės Sutemos rinkinių pavadinimus ir pagrindinius jų motyvus.

Natūralią išeivijos literatūros evoliuciją sutrikdė kelios staigios mirtys: autoavarijose žuvo Škėma ir Mackusjaunas mirė Kaupas Išeivija juto, kad kūrybinis jos potencialas su kiekviena netektimi senka, nes neatsiranda kūrybingų jaunimo pajėgų.

Beveik neiškyla naujų vardų, išskyrus riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho iš sovietinės Lietuvos emigravusius rašytojus — pirmiausia minėtini Izraelyje m. Išeivių požiūris į ryšius su Lietuvoje likusiais kūrėjais buvo nevienareikšmis. Dauguma jų mielai sutikdavo į Ameriką atvykusius lietuvius, sovietinių kultūrinių delegacijų atstovus, mezgė asmeninius kontaktus, tačiau buvo kategoriškai nusiteikę prieš bendradarbiavimą su oficialiąja LSSR rašytojų sąjunga ir prieš savo kūrybos perleidimą Lietuvoje.

Kita vertus, sovietinėse literatūros istorijose, mokyklų vadovėliuose ir enciklopedijose išeivijos rašytojai kategoriškai ignoruoti, ypač jei jie būdavo paskelbę sovietinei propagandai prieštaraujančių kūrinių.

Pamažu į literatūros kanoną buvo sugrąžintas prieštaringų pažiūrų prozos klasikas Krėvė, tačiau Amerikos balso radijo lietuviškoje redakcijoje dirbusio Vaičiulaičio sovietinis Glavlitas nepraleido. Pasirodė ir vienu metu su sovietiniu režimu dialogą mėginusio megzti Jono Meko eilėraščių rinkinys Perleistas ir socialistinio realizmo autoritetui Baltušiui įspūdį padaręs Katiliškio romanas Miškais ateina ruduo.

Visos šios knygos tapdavo reikšmingais kultūrinio gyvenimo įvykiais, būdavo greitai išgraibstomos. Tačiau visaverčiai ryšiai su išeivijos literatūra galėjo megztis tik po m. Siekis grąžinti kultūros tradicijas ir istorinę atmintį. Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje Lietuvoje instinktyviai buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį.

Tokiomis aplinkybėmis konservatyvios estetinės nuostatos tradicinė gamtos lyrika, XIX a. Pokario metais studijuoti į Vilnių atvykusi jaunoji karta pripildė miestą liaudies dainų.

Jaunuoliai dainuodavo ne tik choruose, bet ir tiesiog traukdami gatve. Tarp eisenos dalyvių būta ir vėliau išgarsėjusių kultūros žmonių — rašytojas Kazys Saja, dailininkas Rimtautas Gibavičius ir kt. Vis naujų rusifikacijos kampanijų akivaizdoje poetai kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji Viduramžių Lietuvos istorija, dažnas spektaklis publikos Modernioji XX a. Vilniaus akademiniame dramos teatre riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho dešimtmetyje pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija Mindaugas, Mažvydas, Katedra tapo istorinės savimonės apoteoze.

Spektakliuose ekstazę patirdavę žiūrovai dažnai net nepastebėdavo ten pat išsakytos antiklerikalinės kritikos, plakatinės personažų retorikos. Kauno valstybiniame dramos teatre Jonas Jurašas užsimojo pastatyti Juozo Grušo istorinę tragediją Barbora Radvilaitė, tačiau pateko į sovietinių cenzorių spąstus.

Po m. Jurašui liepta pašalinti spektaklio finale pasirodantį Aušros Vartų stebuklingąjį paveikslą, pakeisti kai kuriuos kitus prasminius akcentus. Tada jis parašė atvirą laišką LSSR kultūros ministerijai ir kitoms institucijoms, kupiną maišto dvasios. Jautrus ir kryptingas teatras su visa stilių ir žanrų įvairove — nuo tragedijos iki vodevilio — per kelerius metus gali pakeisti liaudies pasaulėžiūrą.

O suluošintas teatras, vietoj sparnų turįs kanopas, gali ištvirkinti visą tautą.

  • Modernioji Literatūra [PDF|TXT]
  • Svorio metimas astoria ny
  • Kas sukelia svorio kritimą po persileidimo

Po tokio nevilties šūksnio Jurašui teko trauktis iš teatro, spektaklis Barbora Radvilaitė, pakoreguotas pagal cenzūros reikalavimus, dar kurį laiką buvo rodomas neminint režisieriaus pavardės. Tautosakiniai motyvai tebebuvo populiarūs pirmaisiais pokario metais Kazio Borutos Baltaragio malūnas, partizanų lyrikavėliau įteisinti oficialiai pripažintų poetų kūryboje Mieželaičio, Just.

Marcinkevičiaus, Maldonio kaip liaudies dainos stilizacija, naudoti adaptuotose pasakose ir jomis paremtuose spektakliuose Aldonos Liobytės kūryba. Jaunesnė poetų karta siekė atverti gilesnius archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, socialistiniam realizmui visiškai svetimus folkloro bruožus — juoką, groteską Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis. Literatūros mokslininkas Donatas Sauka knygoje Tautosakos savitumas ir vertė brėžė paraleles tarp primityviojo meno, tautosakos ir moderniosios dailės.

Mitologinių motyvų proza paneigė marksistinę linijinio ir progresinio laiko sampratą, priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Žemdirbiška kultūra, žemės darbai tapo ritualais, kurie ir poetizuojami, ir apraudami kolektyvizacijos ir vienkiemių bei senųjų kaimų naikinimo akivaizdoje Juozo Apučio, Romualdo Granausko proza.

Buvo ir poetų, kuriems svetimas generacinis kolektyvizmas, kurie savo poetinę prigimtį bandė išreikšti gimtojo regiono tarme Stasys Anglickis, Albinas Žukauskas.

Sauliaus Tomo Kondroto prozoje baltų mitologija susipynė su universaliais mitais, priartėjo prie vakarietiško romano mitinio pasaulėvaizdžio, sudarė atsvarą riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho, totalitariniam mąstymui.

Mitologinis literatūros klodas, domėjimasis archajinėmis kultūromis siejo su moderniąja Vakarų kultūra primityvizmas, archaizmas, žavėjimasis pirmykštėmis kultūromis moderniame mene, pasąmonės tyrinėjimas psichologijoje bei išeivijos kultūra pvz. Panašūs procesai vyko dailėje, muzikoje, kitose meno srityse Petras Repšys, Bronius Kutavičius. Moderniosios literatūros proveržis ir sąstingis. Panašiai kaip XIX a. Nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės kūrėsi įvairūs turizmo, kraštotyros, folkloro klubai, savišvietos rateliai, folkloro ansambliai, kurie rinko senąją kultūrą, šventė senąsias šventes Rasas, Vėlines ir kt.

Jaunimas ekspedicijose atrasdavo autentiškas iki tol negirdėtas dainas, pasakojimus ir sovietinės ideologijos nepaveiktą gyvenimo būdą senuose kaimuose. Gyva liaudies kultūra, dainos, pasakos, sakmės, atsineštos iš kaimo, tapo pagrindiniu kultūros šaltiniu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios legaliai veikė Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas, rengęs išvykas į XIX a.

Sovietų Sąjungai toliau persekiojant kitaminčius, slopinant bet kokias pilietines iniciatyvas, ribojant migracijos laisvę, oficialioji valdžia skelbėsi esanti didžiausia žmogaus teisių gynėja. SSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas kartu su kitų Rytų ir Vakarų šalių vadovais pasirašė Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamąjį aktą, prisiimdamas įsipareigojimą, kad SSRS laikysis žmogaus teisių.

Šis deklaratyvus įsipareigojimas paskatino kurtis nuo sovietų valdžios nepriklausomas Helsinkio grupes SSRS sąjunginėse respublikose. Pirmą tokią grupę Maskvoje įkūrė garsus rusų disidentas Andrejus Sacharovas. Vėliau šiai organizacijai, siekusiai viešinti visus represinių sistemų nusikaltimus, priklausė Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė. Veikliausias ir stipriausias buvo katalikiškas pogrindis — jo narių negąsdino galimi susidorojimai, jie greitai susiorganizuodavo nelegalias spaustuves, leido sovietinei cenzūrai nepaklūstančius laikraščius ir žurnalus Aušra, Pastogė, Vytis platino Vakaruose išleistas antisovietines knygas.

Tarp šio pasipriešinimo sąjūdžio narių buvo ir intelektualų, išskirtinių eruditų, pavyzdžiui, Naujojo Testamento vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas, vertėjas, redaktorius Petras Kimbrys. Informacinė blokada nebebuvo tokia veiksminga. Vis daugiau grupių bandydavo groti roką, tapo madinga nešioti ilgus plaukus, o norint gauti džinsus tekdavo pakloti sumą, pranokstančią vidutinę mėnesio algą.

Visos neformalios grupės stengėsi susikurti nepriklausomą gyvenimo erdvę, gyventi taip, tarsi komunistinis režimas nė neegzistuotų. Katalikų Bažnyčia, etnokultūrinis sąjūdis Romuvajaunimo hipių judėjimas, menininkų bohema sudarė alternatyvias, nuo režimo iš dalies arba visiškai nepriklausomas bendruomenes.

Tokių bendruomenių ir tokios autonomiškos kultūros kūrimasis valdžiai buvo ne ką mažesnis galvos skausmas negu tiesioginė jos kritika ar politinės opozicijos galimybė. Totalitarinis režimas netoleruodavo to, kas nekontroliuojama, kas neatitinka vienos tvarkos. Bet koks autonomiškas veiki- Modernioji XX a. Visa tai kūrė žmonės, kurie augo ir brendo jau sovietinės okupacijos metais, kuriems nereikėjo keisti savo pažiūrų pokariu, kuriems neteko pereiti tardymų ir tremties pragaro.

Įdomu tai, kad jaunų žmonių visuomeniniai sąjūdžiai iš esmės sutapo su pagrindinėmis to meto literatūros kryptimis. Apie septintojo dešimtmečio vidurį Lietuvoje vis daugiau pasirodo modernios, drąsios, improvizacijų laisve stebinančios literatūros. Geda, Martinaitis, Bložė domėjosi archajiškomis kultūromis, primityvizmu, giliaisiais riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho tautosakos lygmenimis.

Tomas Venclova kūrė intelektualią poeziją ir dalyvavo negausiame politiniame pogrindyje, nepabūgo įsitraukti į Helsinkio grupę. Jonas Juškaitis vertė Rainerį Mariją Rilkę Rainer Maria Rilke ir perėmė iš jo poezijos daug įvaizdžių bei intonacinių ypatumų, nebeslėpė susidomėjimo katalikiškuoju egzistencializmu. Judita Vaičiūnaitė nuo neoromantinio lyrizmo perėjo prie intelektualinės kultūros istorijos ir miesto erdvės refleksijos.

Egistencializmo idėjų atgarsiai literatūroje ir fire xt riebalų degintojų apžvalgos teatras buvo natūrali menininkų reakcija į sovietmečio sistemą ir stagnaciją.

Tikrovė atrodė sunkiai suvokiama, žmogaus gyvenimas priklauso ne nuo jo paties, o nuo anonimiškos ir žmogiška logika nesivadovaujančios jėgos. Sovietinės tikrovės groteskas neišvengiamai pasuka dramą absurdo teatro link — nuo populiarios Kazio Sajos Mamutų medžioklės iki studentų teatro pastatymų pagal Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjeses Maratonas ir Duobė, susilaukusių ir profesionalų režisieriaus Juozo Miltinio dėmesio.

Vėliau šią stilistiką tęsė Juozas Erlickas. Ironijos, grotesko netrūko Stasio Jonausko, Vlado Šimkaus poezijoje, devintojo dešimtmečio Sauliaus Šaltenio apsakymuose. Rašytojai vis labiau ėmė tolti nuo socialistinio realizmo kanonų, Lietuvą pasiekdavo daugiau išeivijos knygų ir Vakarų autorių vertimų poezijai ypač svarbi antologija XX a. Vakarų poetaiprozai — Hemingvėjaus, Folknerio FaulknerKamiu Camus ir kitų autorių vertimai. Nemažai Vakarų poetų pasirodė m.

Manoma, kad apie septintojo dešimt­ mečio vidurį literatūros pajėgumas Lietuvoje ir išeivijoje tapo maždaug apylygis. Be abejo, moderniosios literatūros proveržis nevyko be trukdžių.

Moderniosios meno kryptys nebuvo priimtinos oficialiai, nors, jeigu per daug nešokiruodavo, būdavo tyliai toleruojamos. Kai aisiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo ir slaptų jo laidotuvių į gatves netikėtai plūstelėjo minios jaunimo, valdžia reagavo visu griežtumu — milicija suėmė apie žmonių.

Todėl m. Nusitaikyta į moderniosios literatūros autorius, pirmiausia į poetus, painiose metaforose mėginant atpažinti užšifruotą antisovietinį kurstymą — išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto Bložės eilėraščių rinkinys Preliudai, neišleidžiama Tomo Venclovos parengta vertimų knyga Choras.

Iš pasaulio poezijos, sulaikoma Juozo Apučio apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje bei Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys Surūdijusi rožė. Tačiau tais pačiais m. Šios knygos viešai aštriai kritikuojamos, komplikuojasi visų šių autorių tolimesnis kūrybinis kelias.

Modernioji Literatūra

Ryškiausi autoriai nustumiami į šalį. Venclovai, Merui, Jurašui pavyksta emigruoti. Oficialioji kritika ima kalbėti apie novatoriškumo atokvėpį, konstatuoja nusistovėjusią pusiausvyrą tarp modernizmo ir tradicijos. Padidėjusį politinį spaudimą rodė padažnėjusios savižudybės, neaiškios, dažniausiai su KGB siejamos mirtys, dažni atvejai, kai žinomi kultūros veikėjai neišleidžiami į užsienį baiminantis, kad jie, įkvėpę laisvės oro, gali ir nebenorėti grįžti.

Prasidėjo vidutinybių dominavimo viešumoje metas. Visas aštuntasis dešimtmetis buvo paženklintas sąstingio ir žlugusių vilčių nuotaikomis. Vienu iš kūrybinės bohemos simbolių aštuntajame dešimtmetyje tapo poetas Rimas Burokas — Savo elgesiu jis įkūnijo laisvo žmogaus gyvenimo būdą nelaisvoje visuomenėje.

Jis net negalvojo dalyvauti viešame literatūros gyvenime, kurį jo aplinkos žmonės siejo su kompromisais, — muzikalūs, kitokio pasaulio ilgesio persmelkti jo eilėraščiai rašyti ant kavinių sienų, servetėlių, plito rankraščiais arba iš lūpų į lūpas.

Buroko elegancija, savotiškas dendiškumas buvo tylus protestas prieš sovietmečio proletariato kultą. Tragiškas jo gyvenimas baigėsi mirtimi kalėjimo ligoninėje.

Opozicinės nuotaikos plito tarp menininkų, ypač dailininkų. Drąsiu kūrybinių erdvių plėtimu, nesitaikstymu su normatyvine socialistinio realizmo estetika garsėjo tapytojas Vincas Kisarauskas, skulptorius Vladas Vildžiūnas, grafikas Mikalojus Povilas Vilutis.

Stip­ rėjo katalikiškas pogrindis, išgarsėjęs pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba ir platinimu. Kronika — unikalus tikinčiųjų rezistencijos dokumentas, atskleidęs ir represinės sovietinės sistemos galią kruopščiai fiksuoti teisių suvaržymai, smurtiniai veiksmai, išpuoliai, aprašyti ateistinės propagandos skleidimo mechanizmaiir bejėgiškumą.

KGB per 17 persekiojimo metų nesugebėjo šio pasipriešinimo židinio užgesinti. Leidinį įkūrė ir nuo ųjų leidybai vadovavo veiklių dvasininkų ir pasauliečių kolektyvas, kurio lyderis buvo kunigas Sigitas Tamkevičius, o jį m. Dėl ko neleidžia auginti plaukų vaikinams? Režimo kritikai susidurdavo su nuolatine grėsme: m. Tas pats dvasios poetas ir filosofas Mindaugas ir su apsirengimu. Kodėl negalima rengtis Tomonis, ilgai tampytas po psichiatrines kaip nori? Turbūt galvojate, kad jaunuoliai, ligonines, buvo rastas negyvas, m.

Jūs galite įsakyti nukirpti, onavičius, m. O gyvybė. Staigios žūtys nieko nestebino. Natūraliai ir visiems suprantamai skamIš anoniminio laiško Kauno miesto valdžiai, m.

Sovietinę riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho kritiškai vertinusiai jaunuomenei reikėjo represijų naštos nesulaužytų autoritetų. Tokiais vedliais, žadinusiais intelektinės laisvės troškulį, tapo vyresnės kartos kultūrologas Juozas Keliuotis, vienuolis tėvas Stanislovas Dobrovolskis, klajojantis mąstytojas Justinas Mikutis. Mariaus Buroko kartai priklausantys rašytojai į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų. Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika — jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Antanas A.

Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta Martinaitis, Geda, Riebalų degintojas virš 40 ir kt. Moderniosios poezijos daugiabalsiškumas bandomas prisijaukinti įteisinant ją kaip vieną iš socialistinio realizmo variantų.

Literatūros vaidmuo lietuvių visuomenės kelyje į Nepriklausomybę. Visuomenės grupių, nesitaikstančių su esama padėtimi, įsitikimai, pažiūros ne tik skyrėsi, bet neretai buvo visiškai priešingi.

Etnokultūrinio ir katalikiško sąjūdžių atstovams svarbūs buvo blaivybės, dvasinio asketizmo, dorovės principai, o intelektualinė bohema, hipių bendruomenės prieš uniforminę, standartizuotą, racionalizmo ir prisitaikymo dvasia persmelktą sovietinę santvarką protestavo meninėmis provokacijomis, nevaržomu riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho būdu, alkoholinio svaigulio įkvėpta kūryba.

Tomo Venclovos Modernioji XX a. Skirtingos literatūrinės tradicijos tarsi maži požeminiai vandens upeliai tekėjo po oficialiosios kultūros sluoksniu. Sovietmečio pradžioje iškeliauti į Sibirą buvo galima už Nepriklausomybės laikų literatūros laikymą, vėliau slapta skaityta įvairi filosofinė, Vakarų literatūra, Rytų filosofija, išeivijos spauda ir t.

Be abejo, viešai prieinamą literatūrą kūrę rašytojai buvo priversti nuolaidžiauti ir prisitaikyti, tačiau ir jie viešai pareikšdavo maištingų idėjų, į kurias atsiliepdavo skaitytojai. Skaitant Sąjūdžio laikų spaudą akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų sukauptas autoritetas.

Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais, jie turėjo atskleisti tiesą apie iki tol nutylėtas skaudžiausias istorijos dramas: Molotovo—Ribentropo paktą, trėmimus, masines žudynes, persekiojimus, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvės suvaržymus.

Visą sovietmetį bandant padaryti rašytojus propagandos, žmonių sąmonės valdymo įrankiais, išryškėjo atvirkštinis procesas — žmonės, rinkęsi į pirmuosius mitingus, kūrybinės inteligentijos žymiausius atstovus laikė geriausiais tautos valios reiškėjais. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti gerai visuomenei žinomi aktoriai, kino režisieriai, filosofai, mokslininkai, o ne siauresniam ratui pažįstami politiniai disidentai.

riebalai meta svorį svorio lentos lentelė

Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą aisiais grįžęs Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas. Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė publicistika, greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos ekologinės problemos.

Čechovas, A. Achmatova, O.

Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika. Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai svarbiausios knygos — Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros ir Juozo Lukšos-Daumanto Partizanaikurių įtaiga pagrįsta ir naujais, totalitarinio režimo baisumą liudijančiais faktais, ir asmeninės išpažinties šokiruojančiu atvirumu.

Memuarinė, dokumentinė literatūra užgožė beletristiką. Dėl to literatūros laukas labai emocingas. Tiesos sakymo ir skriaudos atvėrimo patosu patraukė anksčiau cenzūros nepraleisti Apučio, Mikelinsko ir kitų rašytojų kūriniai, o Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, groteskiškai pašiepęs kai kuruos tautinius mitus, sukėlė skandalą.

Gali būt, kad formulacija riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho visai tiksli, ir reikėtų klausti: — Kur žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą? Toji sąžinės ir skausmo poezija, parašyta egzilyje subrendusių lietuvių rašytojų, apie kurią šiame paskaitų rinkinyje kalbama, savo reikšmingumą žmogui įgyja tuo, kad yra nuolatinis šių klausimų sprendimas.

Šiuo pasirinkimu ji liudijo natūralų lietuvišką įsišaknijimą, palikusį iš atminties ir pasąmonės jau nebeištrinsimuose vaikystės išgyvenimuose. Per gimimo žemę šiai generacijai kalbėjo prigimtiniai gyvybės šaltiniai, pati gamta, iš kurios žmogus ateina, kurios jis maitinamas ir kurion turės sugrįžti.

Kaziui Bradūnui dar net buvo įmanoma prigimtinė harmonija: Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Girių dievas veidu mediniu, Samanotos Girių Dievo kojos Plaunamos šventųjų vandenų. O šaltini miško stebuklingas, Į tave rankas pavargusias tiesiu. Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldomu tamsiu Labirintu atgaivinto kraujo, Plaukia liūtim, karšta, laukine O, jaučiu Savos žemės praradimas jai reiškė kūrybinių šaltinių netekimą.

Trečioji metinė Santaros Modernioji XX a. Ir jis džiaugiasi, jausdamas, kad žmogui intymi gamta jį aukoja geros antgamtės garbei. Kalbu čia apie Bradūną ne dėl to, kad laikyčiau jį išsėmusiu reikšmingiausias žemininkų temas, bet greičiau todėl, kad jis savyje sukaupia tas žemininkų žymes, nuo kurių jaunesnioji poetų karta ryškiausiai atsiskyrė.

Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys, ne dabarčiai ilgesys, Įšalęs džiaugsmas, angele, gyvų ir mirusiųjų neapykanta, kastruotas džiaugsmas, angele, išdilusi kalba P. Anksčiau Bradūnas, o čia Algimantas Mackus naudojasi krikščioniškąja simbolika.

Bet Bradūnui pro šią simboliką kalbėjo dar prieškrikščioniškas žmogaus ir dievybės vienumos ir tarpusavės priklausomybės pajutimas. Egzistencija Bradūnui buvo tobulai suderinta, nes iš prigimtinių jos šaknų, iš žemės gelmių xt riebalų degintojas ir pulsavo, ir visa persunkė natūrali, gera gyvybė.

Bet pokrikščioniškos eros žmogui angelas, pakibęs vitraže, ir moteris taip pat tėra stiklinė. Jie nebėra gimę iš organiškųjų prigimties pulsų, bet civilizuoto žmogaus išrasti. Natūralu, kad šioje kartoje, kuri brendo jau nutrūkus tiesioginiam ryšiui su gimimo kraštu, nebėra, kaip dar buvo Nykai-Niliūnui, į žemę įleistų gyslų, kuriomis galėtų plaukti gyvybės sultys. Tokių šaknų galima tiktai ilgėtis — arba, šaltai sau jų neturėjimą konstatavus, atlikti išliekančiąją žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo formas bežemių generacijai.

Šiandieniam žmogui apskritai. Liūnė Sutema kalba šios kartos balsu: Dabar aš kaltinu žemę, kam ji tokia silpna, kam išaugino miestus, kurie užtvėrė plieniniais virbais paukščių taką skliaute, kam išaugino žmones, pragyvenančius ją, o negali išauginti krūmo, uždraustom uogom, kerojusio bažnytkaimio sode riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho Nebėra nieko svetimo.

Tai štai ir priežastis, kodėl šios kartos poezijoje nepulsuoja natūrali, žemiška gyvybė. Toji nuosavybė yra konkretusis žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje kasdienybėje. Vienintelė tikrovė — žmogus.

Išbraižykit savo delne ir dylančios atminties vaizde naują žemėlapį, be žalumos, žmogaus veido pavidale. Bevardė šalis — P. Jis negali nuo savęs pabėgti.

Kokie pratimai gali veiksmingai pašalinti šonus?

Savyje — nebūtinai nuo kitų izoliuotame — jis turi atrasti viską, iš savęs viską sukurti, ko žmogui reikia. Žmogus yra nužemintas — atplėštas nuo žemės ir nuo prigimties. Tai šiandieninėje civilizacijoje beveik universalus išgyvenimas.

Egzilis jį tik paryškina. Egzilis — žmogaus istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likimo simbolis. Todėl egzilio reikšmę nusakanti poezija tampa svarbi visiems. Riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho neteisingiausia tiems, kuriem ji atėmė galimybę realizuoti savo jėgas. Šiuo likimu nužemintųjų generacija dalijasi su visų laikų egzilais ir visų rasių skriaudžiamaisiais, su neprivilegijuotu žmogum apskritai. Nužemintieji save pirmiausia definuoja tuo, ką pajunta savyje nykstant.

Noriu pirkti skliauto rėžį. Tuščią, prieblandoje, tarp dviejų bokštų gotikos kantrios, — kad galėčiau išaugint daigus javų, kurie tvinksi mano gyslose jau trylika pavasarių, ir negali prasilaužt — ir neranda vietos žemės gelmėje. Noriu pirkti skliauto rėžį, kad galėčiau pamatyt, koks derlius nyksta manyje. Algimantas Mackus. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai. Jai išsakyti — egzilų skundas: Nėra gimtosios žemės! Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis ir aviža prašytų būti dailiai pasėta P.

Mano pirmajam name gyvena žmogus įstrižom akim užguito žvėries veide, užplakęs mano pirmąjį pranašą kanapine virve — Bet gal egzilų skausmui skirtas kuris reikšmingesnis postas prasminga pripažintoje visatos rikiuotėje? Už kieno nuodėmes protėvių mirštanti kalba?

Gal generacija nužeminta ne tik žemę praradusi, bet ir istorijos moraliai niekinama todėl, kad bandė ir savo užsimiršimu tebebando išvengti pavergtųjų kentėjimo? Sunaikinto šimtmečio baltųjų alyvų aliejum tegul bus palydėtos šiaurę išdavusios gentys P.

Bet ar vien šiaurę savo užsimiršimu išduodame? Nužemintųjų generacijos sąžinė — įsipareigojimas jo neužmiršti. Tegul palieka jo įsirpusiose akyse falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas P. Jonas Mekas vaizduojasi galutinį istorijoje žmogaus nužeminimą, kai antrą paskutinės valandos sekundę, dangumi pralėkus antrajai misilei, ir kalviui Žaldokui, nekaltam ir nieko nesuprantančiam, žiūrint į praskilusį dangų, neišaiškinamas balsas pradės kalbėti: Jeigu tu buvai geras — tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai tu šventas — tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai komunistas — tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai kapitalistas — tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją Istorija — žmogui svetimas, neribotos galios mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą nežinomai jo judėjimo krypčiai.

Istorija — ištisinis pasityčiojimas iš žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Kas yra laikui tavo teisingumas — kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą? Dvyliktą valandą bomba sprogs. Ne tiktai istorija, kol jį tęsiasi, niekina žmogų ir jo pastangas, bet ir nežinomybė, kuri slepiasi už istorijos ir vieną valandą ją drastiškai užbaigs, šiuo atominiame amžiuje kasdien gresiančiu finalu galutinai patvirtins tai, ką istorinis patyrimas preliminariai liudija, — žmogaus nužeminimą.

Tačiau šis liūdnas žvilgsnis ateitin kvalifikuojamas: kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai P. Mes esame gimę vieni ir teturime tai, kuo galime būti vieni kitiems ir patys sau. Todėl jam labiau reikia kitų ir neišsenkančios draugystės, ir jis skaudžiau perkenčia savo paties nepakankamumą.

Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai, mano veidas susilies su veidais, anksčiau išplaukusiais jūron, ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno P.

Draugystės iširimo pasekmės neprilygstamai skaudžios: Dabar tu esi šaknis, kurios medis — supjaustytas ir sukūrentas. Dabar tu esi kriauklė, aklom akim žvelgianti į brangius krovinius plukdančią jūrą.

Nebesama misionieriais kitiems, bet solidariais revoliucionieriais prieš egzistencijos bedžiaugsmiškumą. II Kitame eilėraštyje brolis irgi pasirodo miręs. Tačiau šis brolis nebėra galingasis Id, kuris Trečiasis brolis yra prarastos, prisiminimuose trapios kaip peteliškė kūdikystės simbolis: dar ir dabar matau jo ploną kūdikišką ranką ramiai mojuojančią paliekantiems P.

Tai dar vienas — nei moralusis, nei aistringasis, bet trapusis, specialiai poetiškas — poeto asmenybės elementas. Su šiuo elementu jis save ypač intymiai sutapatina, kreipdamasis į mirtį kaip į bendrą abiejų brolių tėvą: Mylėk mane, evangeliste senas, kaip mano kūdikišką brolį mokėjai tėviškai pamilti P.

Išeitų, kad Algimantui Mackui kaip ir Vincui Kudirkai motina buvo kūrybos impulso šaltinis, o tėvas — greičiau daiktų privalomumo, realybės principo simbolis. Todėl tėvas ir atstovauja mirčiai, nes mirtis — galutinė privalomybė. Tėvas — žemiškasis Dievo atstovas.

Dievas — tėvo projekcija. Tėvui priklausoma tol, kol nepajėgiama iš savo egzistencijos vidaus pagimdyti savo paties dievų. Bet paternalistinis autoritetas jau tiek įsisavintas, kad už sukilimą prieš jį žmogus pats save baudžia mirties — ir istorinio ar transcendentinio pasmerkimo — baime. Sukilėlio asmenyje tai ypač ryšku Antano Škėmos pasaulėjautoje bausmės baimė grumiasi su kūrybinio impulso nepaneigiamumu. Tiksliau: viena iš mirties formų, prieš kurias tenka nuolat, išdidžiai ir beviltiškai, kovoti ribotomis egzistencijos priemonėmis.

Egzilis nėra vienkartinis, baigtas savo žemės praradimo aktas. Egzilis iš istorijos gilėja žmogaus sąmoningume. Ir juo labiau egzilis gilėja, juo labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kintantį egzilyje tikėjimo išgyvenimą atspindi Algimanto Mackaus Dievo sąvokos evoliucija. Šešiolikos ar septyniolikos metų sąvartoje Mackaus santykis su Dievu dar tvieskė plakatiniu pasitikėjimu: O, kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto, benamius, kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins?

Dvidešimt penktųjų metų kaimynystėje Mackus jau tik vieninteliu kentėjimo ryšiu Dievui prieš galutinį atsiskyrimą dar artimas. Ar tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui?

Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai, kurie daugiau nesusitiks šitoj liūdesio žemėj. Jo yra žemė. Dievas, kuris išliko, yra būtinybė, kuri priverčia. Ankstyvesnės žemdirbių epochos Dievas, kadaise pajėgęs žmones mylėti, yra atšalęs, civilizacijos stikliniuose vitražuose sustingęs ir su jais sudūžtąsbet gyvenime nebesutinkamas.

Stiklo akys — organas, kuriuo siela norėtų žvelgti į Dievą, — tėra veidrodis, kuriame atsispindi žmogui abejinga, todėl jam absurdiška visatos struktūra. Užšalęs tikėjimo organas suparalyžuoja ir pačią sielą. Tradicinė Dievo sąvoka, psichoanalitiškai tariant, dekomponuojasi į meilės ir į būtinybės elementus.

Antanui Škėmai, vyresniam ir šiuo atžvilgiu konservatyvesniam, kaip jo paveldėjimo dalis dar buvo išlikęs ir Dievas meilė, tik sveiko proto blaivume jis nebebuvo pasiekiamas. Algimantui Mackui toksai Dievas jau visiškai nustojo egzistuoti. Jam tikras visu šiurpumu tebuvo Dievas būtinybė, save įrodantis savo triuškinančia galia. Kadangi meilės Dievas iš žmonių egzistencijos nebeprišaukiamai pasitraukęs, nebėra ir išganymo vilties. Nulaužto kūno liemens — — — neatpažino. Chapel B. Gerojo Dievo vietoje palikusi erdvė — bevardė.

To Algimantas Mackus nesutiko padaryti. Vienintelis dalykas, kurį esame paveldėję, yra visų daiktų netikrumo pajutimas.

Vienintelis dalykas, kurį turime, yra mūsų ištikimybė tiems kitų egzistencijos fragmentams, kuriais sugebėjome susižeisti. Šios ištikimybės architektūrą išsaugoti neištrupėjusią savyje — pagrindinis nužemintųjų religijos reikalavimas.

Bet keista: nors Algimantas Mackus protestavo prieš Dievą privalomybę, jis liko reikalingas Dievo teisėjo, kuris juk riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho vienas iš privalomybės pavidalų.

Mackui buvo nepakeliama nuolat stebėti neteisiamą neteisybę: Daiktai taip pat bus pašaukti į paskutinio teismo salę P. Nors šitoks išaiškinimas jį privertė kiek susimąstyti, Mackus jam nesipriešino. Išeitų, kad jis negalėjo Dievo visiškai atsisakyti todėl, kad būtų kas teisia žmogaus tikėjimus, kuriais, vėl jį patį parafrazuojant, nenusikalsta tik tie, kurie jų neturi. Save koreguojančios istorijos teismo Algimantui Mackui nepakako.

Gal jis netikėjo, kad istorija save koreguoja. Sis netikėjimas istorija jį privertė likti atvirą metafizikos galimybei. Bet nužemintiesiems lengviau patikėti Dievu teisėju, būtinybės išsipildymu negu Dievu meile. Dievas būtinybė — žiaurus, bet reikalingas. Dėl ta prieš jį protestuojama, bet jo vis vien istorijos slogutyje ieškoma. Tačiau Dievas meilė nebeišprovokuojamai sustingęs savo omnipotencijos impotencijoje.

Algimanto Mackaus poezija — žeidžiąs žmogaus šauksmas, nukreiptas į Dievą. Bet žemdirbių revoliucijoje išsikristalizavusios mitologinės figūros jau nebepajėgia išsilaisvinti nuo šimtmečių sąvokomis apsunkusio savo bažnyčių akmens. Ir todėl žmogaus jausmas Dievui, susiredukavusiam į grėsmingą būtinybę ir į meilę vitraže, palieka: Amžinas gedulas prieš amžiną Dievą P. Žmogus pasmerktas laisvėje, — neretai liudija išeivijos patirtis.

Nes atbėgę iš krašto, kur nuolatinė kova už lėtą laisvės sferos plėtimą formuoja naujo tipo herojus ir budelius— išeiviai niekina patys save, neišmokdami, ką su savo laisvės pertekliumi daryti. Pirmykštė laisvės reikalavimo forma — instinktyvus organizmo pasipriešinimas prieš jam primetamą jo būdui svetimą, todėl jį nužeminančią gyvenimo tvarką.

Organizmas gali pasiduoti šalia jo egzistuojančioms jėgoms — dievams, komisarams, tradicijai, miniai — tik kol gali kęsti savo nužeminimą. Bet ir pasiduodamas prievartai, jis savyje išsaugo Modernioji XX a. Egzilų sąmoningumas žino, kad ir laisvų institucijų krašte laisvė turi būti asmenine rizika realizuojama.

Aš tau sakau, tik primenu: kad viena Brukiyno laisvės diena gali būti šimtą kartų mažiau, negu viena diena Vilniaus nakties nelaisvės; kad viena sekundė, praleista bežiūrint į upelio dugną klausantis vyturio giesmės, gali būti kur kas daugiau, kur kas riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho gyvenimas, negu visa Brukiyno fabrikų Miserere. Laisvę teįprasmina gebėjimą mylėti ir todėl gyventi, ir transcenduoti mirtį išreiškiąs įsipareigojimas Laisvosios institucijos neužtikrina žmogaus laisvės, ir pavergimo institucijos nebūtinai pagamina vergus.

Galima net būti laisvesniam vergijos institucijose, priešinantis ledyno slinkčiai, išsaugojant žmogiškąjį integralumą tikro pavojaus akivaizdoje, negu laisvės institucijose, jei jos priimamos patogia, daug nereikalaujančia savaimine suprantamybe. Bet Jonas Mekas dar m. Laisvė dviprasmiška. Neabejotini tėra mūsų įsipareigojimai. Ponas Mackus turi dainuoti apie Lietuvą. Ar jūs savo poezijoje turite namus? Iš Los Argeles dailiųjų menų klube m. I Kiekviena istorinėje kaitoje atskiriamą identitetą turinti ar jo ieškanti karta savaip išgyvena ir savo santykį su bendruomene.

Bendruomenę šiuo atveju galime suvokti ne vien įprastine sociologine prasme. Pro konkrečią bendruomenę, susidedančią iš žmogaus santykių su žmonėmis, įžvelgiame visų žmogui reikšmingų daiktų universumą. Bendruomenė — žmogaus ir egzistencijos tarpininkė apskritai. Žmogaus santykis su jo bendruomene — sukonkretintas jo santykiavimo su žmogiškosios egzistencijos visuma pavidalas.

Patriotizmą todėl suvoksime ne vien kaip konkretų įsipareigojimą tautinei bendruomenei, bet gilesnėje plotmėje ir kaip bendrinį ištikimybės pajėgumo simbolį. II Jis kalbėjo nemeluodamas, nes nuo tiesos skaudumo neturėjo kur pasislėpti.

Algimanto Mackaus patriotizmo pradžioje yra daugeliui jo generacijos žmonių būdinga įtampa. Iš vienos pusės — nusivylimas, tiesiog pasibjaurėjimas išeivių bendruomene. Ne todėl pasibjaurėjimas, kad ji būtų labiau už kitas išsigimusi, bet todėl, kad esama daugiau už savuosius negu už svetimus išsigimimus atsakingu. Tik kad nebūčiau toks kvailas, kad naktimis neieškočiau namų visai prakeiktai, išklydusiai generacijai, kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų, lesbijaniškų teresėlių Jeigu rasčiau gimtuosius namus, niekas manęs iš jų neišneštų ne karste, ne mirty P.

Išklydusi generacija pašalinti pilvo riebalų procedūras vienu atžvilgiu tėra išeivijos bendruomenė. Giliau — ji visa dabartinė, nuo saugiųjų prigimties ir papročio šaknų atsiplėšusi žmonija. Gimtieji namai — galutinės priklausomybės, dar niekieno nepasiektos Utopijos simbolis.

Bet namų ieško- Modernioji XX a. Mes egzistuojame, kur susikerta daugelio gyvenimų trajektorijos. Praeityje ištirpusieji yra palikę savo substancijos ir mūsų kraujyje. Mes turime savyje visų gyvenimą, savo lūpų linijose visas ištartas, visas nebyliai nujaustas tiesas. Ji nesunaikina žmogaus neužmirštamumo.

Riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho yra už tai atsakingi. Ir kiekvienas atsakingiausias už neužmirštamumą tų, kuriuos tik jis gali prisiminti. Mes gyvename, kad išsaugotume žmonijai tą patirtį, kurios vieninteliais sargais esame. Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško.

Pratimai plokščiam pilvui sukurti

Jis yra pajutęs visuotiniausią žmonių giminystės pagrindą: ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi kaip tik mus. Jis yra supratęs, kad šito solidarumo negalime išduoti, net ir kai save savo kasdieniškais veiksmais išduodame, kad mūsų pareiga gyventi ir už tuos, kurių jaudinanti egzistencija liko žmogų triuškinančios istorijos plotmėje neužbaigta, baigimo besišaukianti. Mirties temos egzilio literatūroje reikšmė, apie kurią pirmasis prabilo Antanas Škėma, gali atspindėti išeivijos impotentiškumo pajutimą.

natūralūs riebalus deginantys fermentai kaip numesti svorio pasakėčią 3

Egziiio impotentiškumo pavojų tiek politiniame, tiek kūrybiniame plane Algimantas Mackus buvo suvokęs su desperatišku blaivumu. Tačiau mirties tematikos esmingumui jo poezijos sociologinio išaiškinimo nepakanka.

Mirtis nėra vien bendruomeninės situacijos — į trečiąjį dešimtmetį prasitęsiančio ir į savo tikslus nė kiek nepasistūmėjusio egzilio — simbolis.

Ji yra ir tiesioginė kiekvieno individo tikrovė. Ji sugriauna viską: niekada neįtikinsiančioje jos akivaizdoje tikra palieka tik tai, ką ir visko, kas žmogiška, sunaikinamumo perspektyvoje verta perduoti kitiems.

O tai yra tiktai žmogaus įsipareigojimas žmogui, kurio galutinis pagrindas — skausmas su juo ir už jį Už šio skausmo nebėra nieko: nei gamtos instinktų, nei istorijos dėsnių. Skausmas už žmogų yra žmogiškosios būties svarbiausia tiesa, kuria tenka apibrėžti save ir visas kitas tiesas, — kuria tenka sverti savo meilę ir savo panieką, savo dienų vertę ir savo dievų priimtinumą. Galbūt reikėjo griaunančios iliuzijas egziiio patirties reikėjo ne tik prarasti nb liekninantis arbatinis žemę, bet ir pasitikėjimą bet kuriuo paveldėtu papročiukad būtų pajustas begalinis netikrumas visko, kas nėra šiuo matu išbandyta.

Kas ieškojo tikro žmogiško patriotizmo, turėjo klausti, ar jis išlieka ir mirties akivaizdoje. Algimantas Mackus atsakė taip; patriotizmas tiek savo bendruomenei, tiek egzistencijai apskritai yra galimas, jei juo liudijamas jautrumas visų žmonių skausmui. Toks jis dažnai išeivijoje ir tampa, keršijant žydams ar negrams už lietuviams komunizmo vardu padarytas skriaudas.

Įsipareigodamas lietuvių visuomenėje liudyti jautrumą visų skausmui Algimantas Mackus surado vienintelę jam įmanomą galimybę būti lietuviu Šioje vietoje iškyla klausimas: ar galima pateisinti skausmą, laukiantį visų, kurie išeivijoje apsispręs už lietuviškąją žmogiškumo formą, už buvimą ne tik mažais, bet ir skriaudžiamųjų, be vilties išsigelbėti, pusėje?

Kita vertus, ar galima savo tautą kaltinti dėl to, kad lietuviu būti šiandien skausmingiau negu bet kuo kitu? Ir todėl savo tautos atsisakyti, jos nesąmoningai bijoti, kad šito skausmo išvengtum? Ar bus kalta tavoji rasė, kad sieloj skausmo liks daugiau nei kūne?. Iš neišduoto jautrumo skaudžiam likimui ir iš šaknų ilgesio kyla nužemintųjų generacijos įsipareigojimas negalimų užmiršti, pasaulio pamirštų skausmo pavidalų koliažui, savo bendruomenei: anapus išdainuotą marių Jonukas gimtąja tarme šneka namus, šneka tobulesnio gyvenimo sampratą P.

Tik galvojimas, kuris kyla iš jautrumo skausmui, turi išganančią galią. Jie mažiau galėtų pateisinti savo lietuviškumą, ir todėl būtų mažiau lietuviais, jei dėl negrų teisių nekovotų. O nužemintųjų generacijai savo lietuviškumą, kaip ir kiekvieną riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho savo tikėjimo apsisprendimą, jau reikia moraliai pateisinti, jau jis nebegali būti savaime priimamas.

Generacija blaivi savo bendruomenės ir savo pačios charakterio trūkumams. Tačiau tvirčiausia jos charakteryje — ištikimybė kaip tik šiai defektuotai bendruomenei. Gal nužemintųjų generacija įsipareigoja savo bendruomenei todėl, kad ši bendruomenė, daugiau savyje stokodama, reikalingesnė žmogiškojo įsipareigojimo. Nieko šiandien nebereiškia dieviškosios dimensijos, galia ir tobulybė, grožis ir amžinumas, nes turintiems teisę pasitenkinti savimi mes nereikalingi.

Idealai apskritai tėra naudingi praktinėje veikloje.

sprintas numesti pilvo riebalų 30 dienų iššūkis greitai numesti svorį

Sąžinės plotmėje jų nereikšmingumas tiesiai proporcingas jų tobulumui. Įpareigoja ne idealai, bet trūkumai, nes jie šaukiasi žmogaus jiems užpildyti. Apribotieji reikalingiausi meilės, silpnieji — ištikimybės. Mirtis Antanui Škėmai buvo reikšmingiausias išgyvenimas, nes ji pats didžiausias žmogaus trūkumas: ir todėl ji žmogų padaro kitų ištikimybės vertą. Tie, kurie mums ištikimi, savo ištikimybe mums atsveria tą galutinį praradimą, kuriuo iš mūsų kada nors bus išplėšta mūsų pačių egzistencija.

Todėl mums kitų ištikimybės reikia, kad ji mums atsvertų mūsų pačių galutinį defektą. Todėl mes savo ištikimybe įsipareigojame ne tobulybės iliuzijai, bet defektuotai realybei, kuriai mūsų reikia. Galima gyventi be išganymo pažado, negalima — be įsitvirtinimo praeityje ir dabarties uždavinių sąmonės.

Visi, kuriems dabartis leidžia apsispręsti, patys iškelia savo uždavinius. Bet nužemintiesiems tenka patiems ir savo istoriją surasti. Užuot atėję iš istorijos, nešini neišsemiamu tradicijų turtu, jie turi, iš savo tuštybės išleisdami šaknis, istorijon įaugti. Jų istorija — Afrika. Mitas, kurio reikšmingumą dar reikia atskleisti. Problema, su kuria besigrumdamas žmogus išbando, ką jis pats reiškia.

Bet čia ir prasideda žmogaus santykio su istorija dviprasmiškumas. Istorinis įsišaknijimas reikalingas žmogaus substancijai — jo meilės ir kūrybos pajėgumui — maitinti. Bet tiek meilė, tiek kūryba yra intymumas dabarčiai. O užsidarymas istorijoje paraližuoja dabarties pajutimą. Tai, kas yra žmogaus psichologinės stiprybės šaltinis, gali tapti jo socialinės akcijos pasmerkimu. Šis pavojus ypač gresia išeivijoje. Tačiau jos, kaip Jurgis Blekaitis sykį pažymėjo, save identifikuoja su visais, kurie persisunkę neapykanta Išeivių egzistencija — ilgesio diagramos.

Istorijoje užsidariusiųjų meilė — žabangos gyviesiems. Liūnės Sutemos meilė priklauso tam, kas yra, o ne kas turėtų būti. Todėl ji supranta ištikimybės reikšmę. Ištikimybė — svarbiausia sąvoka jos neištartų žodžių žodyne.

Bet kaip tik ištikimybės svarba verčia pajusti žmoguje — ir artimuosiuose, ir savyje — glūdinčią jos priešingybę, išdavimo galimybę: Argi begalima rašyti krauju, kai auga kiekviename Drebulė, išdavusi Žilviną — ir jo nebėra P. Žilvinas — simbolis to, ką žmogus prisiekė nešioti sąmoningumo gelmėse.

Ištikimybės objekto išdavimas dvilypis: jo ištuštinimas kasdieniško žodžiavimo sraute, jo įpareigojančios reikšmės nutilimas. Kas liepė anonimiškiems čikagiškiams naktimis skambinti Jono Šoliūno tėvams, atsilyginant už jo dalyvavimą civilinių teisių žygyje Alabamoje? Kuris antropoidinis instinktas vertė laikraštyje stebėtis, kaip jis riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho savo akyse pajusti užuojautos skriaudžiamam žmogui ašaras, nenutaręs pirma atverkti už lietuvį, o tik paskui, jei atliks, už šalia jo demonstracijoje žygiuojantį negriuką?

Jie pasakoja, kad rusai deportavę 44 ir nušovę 2 jų gimines, — o patys pragyvena, maitindamiesi savo vaikais, išmirkytais acto ir aliejaus mišinyje. Be to, simbolizuodami dalijimąsi tėvynėje pasilikusiųjų kančiomis, jie laiko lubose pasikabinę pūvantį arklio lavoną.

Baltazaras Lietuvoje buvo arklių pirklys, ir, matyt, pageidauja prie savęs turėti, nors ir nebegyvus, savo prisiminimus. Dabar viską turiu prieš save — viską, kuomi buvau tikrair galiu abejoti.

Bevardė šalis. Abejojantis žmogus turi sukaupti savo moralės, intelekto ir vaizduotės jėgas, lyg jos būtų paskutinės žarijos prieš visiems laužams užgęstant.

Kūryba jam — ne kilnus į dievus panašiųjų žaidimas, bet menko žmogaus, kuriam viskas skauda, egzistencinė būtinybė.

Arba, iš paskutiniųjų įtempęs jėgas, rizikuodamas viskuo, ką turi ir ko dar nesi turėjęs, sulipdysi įtikinamą savosios egzistencijos pateisinimą, — arba liksi tuščias išnuomotame bute, murmėdamas žodžius, kurie tik kitiems ir kadaise buvo ką nors reiškę.

Abejojimas — nužemintųjų generacijos lietuviškųjų pastangų pradžia. Bendruomenės identiteto ištirpimas reikalauja individualiai išbandyti savo ištikimybę. O ištikimybės tikslas — padėti kitiems gyventi: Aš nešu. Aš turiu nunešt ant smilgų kvepiančias žemuoges, savo vaikui —, kad jis nepradėtų ilgėtis nepažįstamo krašto miškų —. Šitokių apsisprendimų turinys — visa, kas šiandien kitiems pasakytina.

Bet Algimantui Mackui buvo reikšminga, kas išlieka mirties akivaizdoje skausmas su žmogumi ir už žmogųo Liūnei Sutemai reikšminga, kas nugali gyvenimo prastumą esminės priklausomybės žmonių bendruomenei pajutimas. IV Sentencijos, grįžtant iš susitikimo su savo generacijos žmonėmis, kalbėjus apie nužemintųjų patriotizmą: Žmogus ima pajėgumą gyventi iš savo darbo ir savo draugų, savo ištikimybės ir savo ironijos. Jo tikėjimas yra tai, kuo jis skaudžiausiai abejoja.

Jo tiesa yra melas, nes kiekvienu apibrėžimu tegalima aprėpti dalį tiesos, ir tuo, ko nepa­ jėgiama pasakyti, sakomoji tiesa tampa apgaule. Todėl nusikaltimas — apaštalauti ir dorybė — klausti. Šiandien žmonės ateina klausdami, ir jų susitikimuose gimsta gyvenimo būdo užuomi­ nos. Jie klausia ne todėl, kad sulauktų atsakymų, bet kad patirtų, kas tikra žmoguje, su kuriuo jie susitinka.

Jų rankose daugiau filosofijos negu jų sąvokose. Jie žino, kad tik tam, kas tikra, galima būti ištikimam. Todėl jiems reikia surasti, kas ti­ kra, nes jie pajėgia gyventi tik pajutę savo ištikimybės šaknijimąsi tuštybėje, kuria jie yra patys sau, kol palieka kokiais buvo gimę vieni. Bet tik savo abejones pakeitę savo pačių neabejotinumu, mes lėtu, mūsų kartai būdin­ gu brendimo tempu tampame apčiuopiama tikrove kitiems.

Amžinybės išbluko. Akimirkomis išliekame gyvi. Reikšmingais susitikimais su žmogumi. Kai desperacijoje, jog pats egzistuoji, atrandi džiaugsmą, kad egzistuoja ar egzistavo kitas. Savimi sužeidęs ir likęs neužmirštamas. Kad turėtume kuo pripildyti savo nemigą. V Generacija save pajunta keldama sau būdingus klausimus.

Generacija apsibrėžia, nusistatydama savitą moralinę laikyseną, specifikuodama savo įtampas, organizuodama savo jausmų sąmokslą. Nužemintųjų generacija nėra nusižeminusi: nei pasidavimu savo likimui, nei kitų likimo skausmingumo užmarštim. Nužemintųjų karta nėra priėmusi savo patirtuosius nužeminimus kaip reikalavimą nutilti šaltoje istorijos ir amžinybės sankryžoje.

VI Po nužemintųjų ateinantiesiems palieka egzilyje subrendusio poeto įsipareigojimas: uždegti laužą į šiaurės pusę, kad ledas ištirptų, kad pelėsių žaliuojantis kvapas prisikėlimo dienai išliktų liaudiškuos senolių kapuos. Esu dėkingas Kostui Ostrauskui už rankraščio peržiūrėjimą ir geidautą negailestingą kritiką, — nors ne visais atvejais galėjau ja pasinaudoti. Kavolis, Žmogus istorijoje, Modernioji XX a. Tai buvo paskutinė amžininkų grupė, tikėjusi, kad kolektyvinėmis pastangomis įmanoma pasipriešinti egzodo bendruomenės sunykimui.

Nemėgęs pompastiškų deklaracijų, kraštutiniu individualistu save laikęs poetas po ankstyvos ir tragiškos mirties iškart tapo legendine figūra, kritikų buvo laikomas kartos lyderiu — panašų vaidmenį tarp žemininkų ne savo noru atliko Vytautas Mačernis. Bežemiai nebuvo radikaliai priešingi už juos vyresniems žemininkams, veikiau žengė jų išmintu taku, atverdami dar skaudesnės egzodo1 egzistencinės patirties šaltinį, liudydami kalbos skurdėjimą, susvetimėjimą, atsiribojimą nuo raminančios ir disciplinuojančios dieviškojo autoriteto institucijos.

Bežemių kūryboje apmąstomas daugiausia Amerikos didmiesčiuose augusios kartos santykis su tėviškės vizijų erdve, kuri netapo, kaip žemininkams, mitiniu Eldoradu, o išliko vaizduotėje kaip bevaisė žemė, iškankintas plotas, seno istorijos herbo pažymėta vaiduokliška teritorija. Pats kartos įvardijimas atrodo sąlygiškas, nes jai neretai priskiriami beveik visi išeivijoje savo kūrybines galias atskleidę poetai Jonas Mekas, Vladas Šlaitas, Vitalija Bogutaitė, Birutė Pūkelevičiūtė ir kt.

Mackus gimė m. Pagėgiuose, tačiau dar vaikas būdamas patyrė pabėgėlių stovyklų kasdienybę. Pagėgio slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį Elegijoskuriame dominavo žemininkams artimos nuovargio ir nostalgijos intonacijos, simboliškai atsisveikinta su vaikystės žaidimų draugais, ilgėtasi svajonių miesto Vilniaus, mėginta įsijausti į egzistencinį sūnaus palaidūno vaidmenį, itin aktualų katastrofų ir klajonių laikotarpiu. Paauglio eilėraščiuose dažna žmoniją rūpesčiu gaubiančio Dievo tema, paveldėta iš tradicinės neoromantinės lyrikos.

Vėliau poetas kritiškai vertino savo pirmąją knygą. Egzilės tragizmą savo publicistiniuose tekstuose apmąstė ir pats Algimantas Mackus. Daugelis eilėraščių rašyta verlibru, juose juntama kinematografinio montažo technikos, maišto dvasią kurstančios avangardinės poetikos ir atominio amžiaus įtampą išgyvenančios nervingos sąmonės įtaka.

Nuolat linksniuojami religiniai įvaizdžiai atskleidžia ne nuoširdų pamaldumą, o tikėjimo krizę. Liaudies dainų motyvais reiškiama poeto, rašančio iš vaikystės atsineštais žodžiais, neviltis. Vėliau pasigirdo balsų, kad neornamentuota kalba tėra išraiškos skurdumas, sintaksės ir žodyno nykimas, neišvengiamas izoliuotos diasporos sąlygomis. Mackus lygintas su Amerikos poetais maištautojais, bytnikais, metusiais iššūkį komercijos ir masinio vartojimo kultūrai, — Džeku Keruaku Jack KerouacAlenu Ginsbergu Allen Ginsberg.

Tačiau Mackus nebuvo neurotiškas, bohemiškų polinkių individualistas kaip daugelis bytnikų — jis jautėsi labai įsipareigojęs bendruomenei, jaudinosi dėl lietuviško žodžio likimo, vėlėsi į polemiką tautinės tapatybės gynimo klausimais, aiškino, kad būtina ieškoti naujų 57 būdai numesti svorio formų, neužsidaryti bergždžių simbolinių gestų ir beprasmių ritualų rate.

Mackaus patriotizmas tikras ir brandus, be iliuzijų, balansuojantis ties pesimizmo riba. Poetas žuvo automobilio avarijoje m. Jo vardu pavadinta bene solidžiausia Čikagoje veikusi literatūros leidykla — Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas.

Pratimai, apimantys kelis raumenis vienu metu. Kadangi raumenys yra jūsų kūno riebalų deginimo mašina, ir kuo daugiau raumenų naudojate, tuo daugiau medžiagų apykaitos rezultatų galite gauti. Šie judesiai paprastai yra netiesiogiai susiję su jūsų šerdimi, todėl galite stimuliuoti raumenis įvairiais kampais. Pritūpimai, atsitraukimai, atsilenkimai, prisitraukimai, atsilenkimai, viršutiniai pilvo raumenys ir šių pagrindinių pratimų variantai yra labai svarbūs.

O prie pratimų pridėkite dulkių siurblį, kuris padės tiesiogiai išspausti juosmens dydį, ir jūs turite galingą pratimų receptą, kaip pertvarkyti savo kūną.

Pilvo darbas yra būtinas norint treniruoti ir stiprinti pilvo raumenis, tačiau tai nėra didelę reikšmę jei nešiojate daug pilvo riebalų. Fitneso treneriai teigia, kad kalorijų suvartojimo sumažinimas vos kcal per savaitę padeda numesti apie 1—1,5 kg. Kokie pratimai gali veiksmingai pašalinti šonus? Jei nežinai, ką darai, dėl dangaus, tiesiog padėk!

Jei rimtai, tai reikia kiekvienam organizmui. Jei yra sritis, kurią norite pasiekti ir kurioje dar nebuvote, patikima lyderystė gali sutaupyti metų kovos ir nesėkmių. Nesėkmė yra puikus mokytojas, jei tai žinote, tačiau neturėtumėte mokytis iš savo nesėkmių. Nebūsite pasirašytas, kol neatliksite šio veiksmo. Dvigubas veiksmas naktį prieš miegą purtant kazeiną. Šokinė virvė. Šuolinė virvė yra labai veiksminga šiam tikslui, padedanti žymiai sumažinti bendrą kūno riebalų kiekį.

Turite pradėti nuo 20 minučių, kasdien pridėdami 10—20 minučių užsiėmimų šiuo paprastu aparatu. Vyrai, turintys aukštą kūno masės indeksą, turėtų būti atsargūs su tokia apkrova, nes dėl to kyla sužalojimo pavojus sunkus svoris Jiems geriau pradėti nuo aktyvaus ėjimo, pratimus pratęsti po tam tikro laiko lengvu bėgimu tiek plokščioje plokštumoje, tiek kopėčiomis.

Senas mokymas yra neteisingas: angliavandeniai yra geri naktį. Jūs neturite būti atsiskyrėlis - tiesiog partneris su žmonėmis, turinčiais panašius fitneso tikslus. Važiuokite kardio pastoliais dviračiu, kad gautumėte visceralinius riebalus. Sporto kamuolys yra puiki treniruoklių salės įranga, skirta jūsų klubų pumpavimui. Mes tvirtinamės ant jo, gulėdami ant šono, padėdami kojas, ištempę iki virvelės ir padėdami ranką ant grindų.

Vieną iš apatinių galūnių pakeliame po vieną. Šis pratimas stiprina įstrižus pilvo raumenis, o tai padeda atsikratyti riebalų kaupimosi šioje kūno vietoje. Bent 10 kartų pakartoję kojų pakėlimą, pasukame į kitą pusę ir atliekame pratimą veidrodiniu vaizdu. Pabėkite užsienyje pasimėgauti saule arba riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho 03 svarus į tablečių iš Olandijos ir Bareto. Pagardinkite savo prieskonius ir sustabdykite pardavimo automatų prietaisų skydelį 15 val.

Pridedant acto ar citrinos sulčių į maistą, sulėtėja virškinimas. Miego trūkumas suteikia daugiau nei atimantį komfortą. Čikagos mokslininkai nustatė, kad tai blokuoja jūsų riebalų ląstelių gebėjimą reaguoti į insuliną, todėl esate jautresnis riebalų kaupimui. Jei pilatesas yra pakankamai geras rokui, jis yra pakankamai geras jums. Įsiurbkite žarnas taip, tarsi užtrauktumėte aptemptus džinsus, tada palaikykite 30 sekundžių.

Pakartokite penkis kartus ir per dvi savaites pamatysite skirtumą, sako riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho Michelle Olson iš Auburno universiteto. Mes pasirenkame sportinį lanką su masažo kamuoliais ir padoriu svoriu, kad efektyviai pašalintume šonus. Jei jis pirmą kartą nukris, nesvarbu, sustiprinus pilvo raumenis, su juo bus lengviau susidoroti.

Treniruotės su lanku minučių, kurias darome tris kartus per savaitę, duos pastebimų rezultatų jau po mėnesio! Sako meilės rašiklis, sukuriantis įstrižus raumenis, sako autorė Jorge Cruz arba 8 minutės ryte iki plokščio skrandžio. Atlikite 10 pakartojimų, pailsėkite 1 minutę ir pakartokite tris kartus. Pritvirtinkite stabilumo rutulį tarp kulkšnių ir pakelkite kojas link lubų. Įkvėpkite, kad grįžtumėte, tada nuleiskite kojas į kairę.

Apkarpykite greičiau, nusipirkdami šį retą - jį sunkiau virškinamas, todėl suvartojate mažiau kalorijų, teigia Alabamos mokslininkai. Mes atliekame riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho į priekį ir į vidų skirtingos pusės pakeliant priešingą ranką su hanteliais.

Tokiu atveju sviedinio svoris neturėtų viršyti 2 kg!

Taip pat vyrui padės šie paprasti pratimai, kuriuos reikia intensyviai atlikti cikliniu režimu: Pagrindinė molekulė kovojant su infekcija taip pat puola pilvo riebalus. Interleukinas-6 pagreitina medžiagų apykaitą ir Geriausias būdas apgauti savo kūną, kad jį išpumpuotų, kad atliktų lėtesnę ekscentrišką judesių fazę.

Tai padidina įtampą, kuri sukelia molekulės išsiskyrimą, kad sumažintų uždegimą ir sudegintų atsarginę gumą. Prisimeni tas vienalaikes lygtis mokykloje? Kelios greitos kelionės į parduotuves gali sudeginti papildomai kalorijų per dieną. Tada sukite 55 sekundes ir pirmą kartą pabandykite suderinti ar pagerinti savo atstumą. Tęskite, kol įveiksite pradinį atstumą arba sutrauksite. Laikas lauke taip pat sumažina kortizolio - streso hormono, susijusio su pilvo riebalais.

Kūno pakėlimas linkusioje padėtyje tiesiai, taip pat pasukimas į vieną ir kitą pusę 15 pakartojimų; Tas pats, bet kojos pakeltos stačiu kampu. Sukdamiesi alkūnėmis išimame priešingus kelius; Štangos strypas arba atitinkamas sviedinys turi būti uždėtas ant pečių ir, laikant nugarą tiesioje padėtyje, kūnas pakaitomis pasukamas į kairę ir į dešinę.

Tuo pačiu metu pilvo raumenys turi būti įtempti, 15 pakartojimų kiekviena kryptimi; Gilus spaudimas ir štangos pritūpimai. Tarp 12 pakartojimų rinkinių darome privalomą minučių pertrauką; Pakabinkite ant sienos arba skersinio, pakeldami kojas stačiu kampu.

Mes pasukame kelius į kairę ir į dešinę, po pakartojimų, stiprindami įstrižus pilvo raumenis, taip pat plačius nugaros raumenis; Atsilenkimai - 12 kartų. Antra palūkanos Klauskitekurie vyrai domisi: kiek laiko reikia atsikratyti šonų? Tai priklauso nuo individualias savybes :, pasinėrimo į problemą laipsnis, treniruočių reguliarumas. Įdėkite spragėsių kukurūzus arba bent jau perkelkite juos į kitą sofos pusę. Mažas testosterono kiekis yra pagrindinis veiksnys, padedantis išlaikyti riebalus aplink jūsų meilės rankenas.

Siekite 10 5 pakartojimų rinkinių, kad išlaisvintumėte maksimalų testosterono kiekį. Dogma nurodo, kad neturėtumėte to praleisti, tačiau tai nėra jūsų signalas pakeisti pirmąjį dienos suvartojimą. Tyrime, pristatytame Europos kongresui dėl nutukimo, dalyviai, kurie pusryčių metu sumažino kalorijas, nekompensavo valgydami daugiau vėliau arba pranešdami apie alkį.

Tai riebalų deginimas kopėčiomis cassey ho gera priežastis, kaip ir bet kuri, kad tai būtų sunkiau anksti. Efektyvus metodas, kuris pagreitina degimą poodiniai riebalai ir treniruojant daugybę raumenų, svarstomas bėgimo laiptais arba bet kokio lipimo ir klasikinių pratimų su hanteliais derinys. Tuo pačiu metu pastebimai sustiprėja širdies ir kraujagyslių sistema. Nepriklausomai nuo gyvenimo būdo, kurį vedėte prieš dieną, reguliariai stengdamiesi ir dirbdami su savimi, jau galite tai padaryti mėnesiai gauti pelnytą atlygį - gražus lieknas kūnas!

Belieka ir toliau laikytis ir džiuginti raumenis įmanomomis apkrovomis, kad ilgai išlaikytumėte savo figūrą! Šios apelsinų sultys, apie kurias jums buvo pasakyta, yra puiki jūsų dienos pradžia, ne tokia nekalta, kaip galite pamanyti. Tačiau nesijaudinkite dėl sveikų vaisių. Juose yra pluošto, reikalingo tvariam energijos išleidimui. Ar bandėte atsikratyti šių riebalų, bet nepavyksta?